Vartotojo vadovas

Centralizuotas šilumos tiekimas pradėtas naudoti nuo 1876 m. JAV. Šiuo metu centralizuotas šilumos tiekimas labai populiarus šaltesnio klimato šalyse: Skandinavijoje, Rytų ir Vidurio Europoje, Rusijoje. Tokį paplitimą nulėmė, visų pirma, saugumas ir patogumas vartotojui:

  • gyventojams nereikia rūpintis kuru, nereikia eksploatuoti šildymo įrenginių, todėl nėra jokios patalpų taršos,

  • gyventojams nekyla galimo gaisro ar sprogimo pavojai,

  • neužimamas naudingas patalpų plotas kuro deginimo įrenginiais,

  • mažesnės kapitalinės investicijos į patalpų šildymo įrangą.

 

Valstybiniu požiūriu yra ir kitų privalumų, pvz.: termofikacinėse elektrinėse, gaminant elektrą ir šilumą kartu, daug efektyviau panaudojamas kuras ir santykinai mažiau išmetama teršalų, o kai centralizuotam šilumos tiekimui naudojama šiluma gaunama kogeneraciniame cikle arba naudojant žemarūšį vietinį kurą, buitines atliekas, pramoninių procesų atliekamą šilumą, geoterminę šilumą, ženkliai mažėja importuojamo kuro kiekis, o kartu ir priklausomybė nuo šalių, iš kurių tas kuras importuojamas.

Lietuvoje centralizuotas šilumos tiekimas yra reguliuojama veikla. Šiai veiklai vykdyti reikalinga licencija bei dėl veiklos specifiškumo suteikiama monopolija tam tikroje teritorijoje.

Centralizuoto šilumos tiekimo reguliavimas vykdomas tiek valstybiniu, tiek savivaldybių lygmeniu. Šiai veiklai, šalia kitų visoms verslo bendrovėms taikomų įstatymų yra taikomas šilumos ūkio įstatymas bei gausybė specialių veiklą reglamentuojančių specialiųjų tvarkų ir nuostatų.

Centralizuotą šilumos tiekimą reglamentuojančių teisės aktų gausoje nelengva susigaudyti, todėl vartotojams parengėme šilumos vartotojo vadovą, kuriame galėsite sužinoti apie šilumos ir karšto vandens tiekimo bei šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros principus.

Panagrinėkime detaliau.

 

Kas yra kas?

Šilumos ūkio įstatyme, reglamentuojančiame šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybes, numatyta, kad yra 4 pagrindinės šilumos ūkio veiklos dalyvių grupės:

  • Šilumos ir karšto vandens vartotojai ir (arba) jų įgalioti atstovai (Valdytojai arba Administratoriai);

  • Šilumos tiekėjai;

  • Karšto vandens tiekėjai;

  • Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojai (eksploatuotojai)

Trumpai aptarsime kiekvieno iš šių dalyvių atsakomybes ir teises. 

 

Vartotojai ir jų atstovai

Vartotojas – pagrindinis šilumos ūkio veiklos dalyvis, kurio poreikiams tenkinti dirba visi likusieji.

Vartotojas gali būti tiek juridinis, tiek fizinis asmuo, kurio naudojami šilumos ir (arba) karšto vandens vartojimo prietaisai prijungti prie šildymo ir (arba) karšto vandens perdavimo tinklų arba pastatų šildymo ir (arba) karšto vandens sistemų.

Šilumos ūkio įstatymas ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės numato, kad vartotojai gali būti:

  • buitiniai, t. y. fiziniai asmenys, perkantys ir vartojantys šilumą ir (ar) karštą vandenį savo buities reikmėms,

  • ir kiti.

 

Priklausomai nuo to ar vartotojas moka tiekėjui pagal jo sunaudotą šilumą ir (arba) karštą vandenį matuojančių skaitiklių parodymus ar pagal patvirtintas metodikas paskirstant bendrai pastate suvartotą šilumą ir (arba) karštą vandenį, vartotojai skirstomi į:

  • vartojančius tiekiamą šilumą ir (arba) karštą vandenį patalpose, kuriose įrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai;

  • vartojančius tiekiamą šilumą ir (arba) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai.

 

Tuo atveju jei vartotojai gyvena ne individualiuose, o daugiabučiuose namuose ir yra įkūrę bendriją arba pasirašę jungtinės veiklos sutartį, tada jie visiems bendrojo naudojimo objektams (įskaitant šilumos punktus) administruoti skiria Valdytoją.

Jei nėra nei bendrijos, nei galiojančios junginės veiklos sutarties, savivaldybė bendrojo naudojimo objektams valdyti skiria Administratorių.

Valdytojai (Administratoriai) yra atsakingi už sutarčių su komunalinių paslaugų tiekėjais pasirašymą, bendro naudojimo patalpų priežiūrą, o šilumos ūkio veikloje – už pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo pasirinkimą ir sutarties su juo pasirašymą.

Dar viena Valdytojo arba Administratoriaus funkcija: daugiabučio namo (viso pastato) šilumos įrenginių modernizavimo, remonto, rekonstravimo, atjungimo ir (ar) prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų darbų organizavimas (pagal pastato savininkų įgaliojimą).

Naujai parengtoje daugiabučių namų administravimo nuostatų redakcijoje nustatyta nauja Administratoriaus funkciją – bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo (modernizavimo) inicijavimas. Priėmus šią redakciją Administratoriai turėtų rengti ir pateikti savininkų susirinkimui pasiūlymus dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo, jeigu per metus name suvartotos šilumos kiekis viršija Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos tvirtinamas maksimalias šilumos suvartojimo normas.

Būtent nuo pastato bendraturčių ir Valdytojo (Administratoriaus) priklauso, kokia yra pastato būklė ir jame įrengta bendrąja nuosavybės teise valdoma šilumos ir karšto vandens paskirstymo sistema, o tai tiesiogiai daro įtaką sumoms, kurios sumokamos už šildymą.

 

Šilumos tiekėjas

Šilumos tiekėjas – tai juridinis asmuo, tiekiantis šilumą vartotojams pagal pirkimo–pardavimo sutartis.

Susipažinkime su keliomis sąvokomis:

Šilumnešis – skystis arba dujos, naudojamos šilumai pernešti iš karštesnės vietos į šaltesnę.

Tiekimo–vartojimo riba – tai šilumnešio vamzdynų vieta, kurioje tiekėjo įrenginiai sujungti su vartotojo įrenginiais.

Daugiabučio namo atveju ši riba gali būti kaip prieš šilumos punkto įrenginius, taip ir už šilumos punkto įrenginių (priklausomai nuo jų nuosavybės). Paprastai šioje vietoje yra įrengiamas šilumos skaitiklis.

Šilumos tiekėjas atsako už sutartyse nustatytos kokybės šilumnešio pristatymą šilumos vartotojams iki tiekimo–vartojimo ribos. Kitaip sakant šilumos tiekėjas atsakingas už tai, kad šiluma būtų pristatyta iki pastato šilumos punkto. Šilumos paskirstymas pačiame pastate priklauso nuo pastate įrengtos šilumos ir karšto vandens paskirstymo sistemos, už kurios priežiūrą yra atsakingas šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas).

 
Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas)

Tai fizinis ar juridinis asmuo, užsiimantis sistemų priežiūros (eksploatacijos) verslu ir atestuotas teisės aktuose nustatyta tvarka. Jo pagrindinė funkcija – prižiūrėti prie centralizuoto šilumos tiekimo sistemos prijungtas daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas.

Prižiūrėtoją pasirenka Valdytojas (administratorius) ir su juo sudaro daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatavimo) sutartį. Eksploatuotojas savo ruožtu turi sudaryti sutartis su šilumos tiekėju (dėl šilumos pristatymo buitiniams vartotojams) ir karšto vandens tiekėju (dėl karšto vandens pristatymo buitiniams vartotojams). 

Eksploatuotojas atsako už jam prižiūrėti pavestų šilumos įrenginių būklę ir priežiūrą, butų ir kitų patalpų kokybišką šildymą ir tinkamos kokybės karšto vandens pristatymą buitiniams karšto vandens vartotojams, sistemų paruošimą šildymo sezonui. Eksploatuotojas turi teisę reikalauti iš šilumos ir karšto vandens tiekėjų, kad būtų palaikomi reglamentuoti šilumnešio parametrai ties tiekimo–vartojimo riba arba kitoje nurodytoje vietoje. Todėl būtent į eksploatuotoją kreipkitės, jei nešyla radiatorius arba nėra karšto vandens. 

Karšto vandens tiekėjas

Šilumos ūkio įstatymas numato, kad šiuo metu vartotojai karštu vandeniu gali apsirūpinti 3 būdais:

  • pirkti centralizuotai paruoštą karštą vandenį iš karšto vandens tiekėjo,

  • atskirai pirkti šilumą karštam vandeniui ruošti iš šilumos tiekėjo, o geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti iš geriamojo vandens tiekėjo,

  • ruošti karštą vandenį individualiai jo vartojimo vietoje (bute), naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros.

 

Gyventojams pasirinkus apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su karšto vandens tiekėju, karštą vandenį, kaip kompleksinį produktą, jie perka iš vieno – karšto vandens tiekėjo. Už kubinį metrą karšto vandens mokama pagal nustatytą kainą. Yra sąlyginai pastovus mokestis už „gyvatuką“.

Be to karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojų suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus (skaitiklius), kurių įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. 

Parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens tiekėjas taip pat sudaro sutartis dėl karštam vandeniui ruošti reikalingo geriamojo vandens pirkimo su geriamojo vandens tiekėju. Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal skaitiklio, įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis.

Jeigu karšto vandens tiekėjas įvykdys savo prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name (įrengti ir metrologiškai patikrinti karšto vandens skaitiklius), tai nustatant mokesčius už karštą vandenį, skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos, priskiriamas ir išdalijamas apmokėti vartotojams.

Karšto vandens tiekėjui nesutvarkius apskaitos, su „dingusiu“ karštu vandeniu sunaudota šiluma negali būti paskirstyta gyventojams ir tai tampa karšto vandens tiekėjo nuostoliu. Geriamojo vandens, skirto karštam vandeniui ruošti, kiekio, fiksuoto namo įvadiniu skaitikliu, ir butų skaitiklių rodmenų neatitikimas taip pat duoda nuostolį karšto vandens tiekėjui.

Šis metodas sukurtas siekiant užtikrinti, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas turėti kaip įmanoma mažesnius nuostolius, daugiabučiame name palaikytų tvarkingai veikiančią karšto vandens apskaitą ir kontroliuotų gyventojų suvartoto vandens deklaravimą, tvarkytų karšto vandens apskaitą, užtikrintų metrologiškai tikslius matavimus, ir ieškotų daugiabučio namo vidaus sistemose „nežinia kur dingusio“ vandens.

 

Pasirinkus apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo, karštu vandeniu bus apsirūpinama perkant atskirai šilumą ir šaltą vandenį.

Sutartį su geriamojo vandens tiekėju dėl šalto vandens ir sutartį su šilumos tiekėju dėl šilumos vandeniui pašildyti pasirašys daugiabučio namo valdytojas (administratorius) ar kitas namo gyventojų įgaliotas asmuo.

Šiuo atveju gyventojams bus išdalinamas visas sunaudotas ir namo įvadinio skaitiklio užfiksuotas šilumos bei vandens kiekis, nustatomas pagal prieš karšto vandens ruošimo įrenginius sumontuoto šilumos apskaitos prietaiso rodmenis ir prieš karšto vandens ruošimo įrenginius įrengto geriamojo vandens apskaitos prietaiso rodmenis.

Pasirinkus šį būdą nebus apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio, bet tinkamų apskaitos prietaisų įsigijimas, sumontavimas, metrologinė patikra, „dingusio vandens“ paieškos bus pačių vartotojų arba jų įgaliotų atstovų (Valdytojo arba Administratoriaus) rūpestis. 

 
Kainų nustatymo principai

Šiuo laikmečiu, kai bendra vartotojų sumokama kaina už šildymą ir karštą vandenį sudaro ženklią šeimos biudžeto dalį, šilumos vartotojams labiausiai rūpi klausimas – kas ir kaip nustato šilumos kainą ir kodėl šilumos bei karšto vandens kaina yra būtent tokia.

Šilumos, karšto vandens kainos ir atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčiai nustatomi pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas metodikas. Metodikų esmė – paslaugos kaina turi būti pagrįsta paslaugai teikti būtinomis sąnaudomis. Reguliuojamų įmonių teikiamų paslaugų kainodara yra grindžiama tuo, kad tik visos protingos (t. y. būtinos) įmonės išlaidos padengiamos iš paslaugos tarifo (kainos), o įmonės uždirbamas pelnas yra ribojamas.

Pavyzdys – Šilumos kaina, kuri daugiabučių namų gyventojams susideda iš šilumos gamybos, šilumos perdavimo ir šilumos pardavimo kainos dedamųjų. Visų minėtų kainų dedamųjų suma sudaro galutinę šilumos kainą vartotojams.

Kiekvieną iš šilumos kainos dedamąją sudaro dar dvi dalys – kintamos ir pastovios šilumos tiekėjų sąnaudos:

  • Kintamąsias sąnaudas sudaro sąnaudos kurui, iš kitų tiekėjų pirktai šilumai, elektros energijai ir vandeniui, t. y. visos sąnaudos, kurios kinta priklausomai nuo reikiamo pagaminti ir patiekti į šilumos perdavimo tinklus šilumos kiekio ir kitų tiekėjų kainų įtakos.

  • Pastovios šilumos tiekėjų sąnaudos – tai sąnaudos, kurias įmonės patiria nepriklausomai nuo pagaminto ir vartotojams patiekto šilumos kiekio. Jas sudaro nusidėvėjimas, darbo užmokesčio ir soc. draudimo įmokos, remonto ir kitos paslaugos, mokesčiai, palūkanos ir kitos pastovios sąnaudos.

 

Metodika apibrėžia, kas gali būti įtraukta į šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo kainos dedamąsias. Į šilumos kainą įtraukiamos tik tos investicijos, kurios suderintos su savivaldybe. Tik tokiu atveju jos pripažįstamos pagrįstomis, bei gali būti įtrauktos į šilumos kainą.

Šiuo metu galiojanti šilumos kainos nustatymo metodika numato, kad šilumos tiekėjas remdamasis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta bazine kaina, kas mėnesį perskaičiuoja kainas. Taip daroma tam, kad būtų išvengta papildomų sąnaudų, kurios patiriamos staiga pabrangus kurui. Esant fiksuotai kainai pritrūkusios lėšų, šilumos tiekimo įmonės pinigų skolinasi iš banko. Todėl, jeigu šilumos kaina būtų perskaičiuojama tik kartą per metus, tai visus metus kauptųsi skola, už kurią reiktų mokėti palūkanas ir atėjus laikui tvirtinti naujas kainas, jos žymiai ūgtelėtų. Dažniau perskaičiuojant kainas, šilumos tiekimo įmonėms nereikia tiek skolintis, išlaidos atitinka pajamas, tad ir kainų svyravimai mažesni.

Šilumos bazinė kaina nustatoma ne trumpesniam kaip 3 metų ir ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Minėtą laikotarpį pasirenka savivaldybių tarybos.

 
 
Šilumos paskirstymo metodai

Jei šiluma tiekiama į individualų namą, nekyla problemų, kaip nustatyti sunaudotą šilumos kiekį. Mokestis už šilumą apskaičiuojamas pagal apskaitos prietaiso rodmenis.

Tačiau, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, tiksliai nustatyti, kiek koks vartotojas sunaudojo šiluminės energijos neįmanoma, nes šiluma migruoja per vidines pertvaras, atskiri butai ir patalpos sunaudoja skirtingus šilumos kiekius ir pan.

Tokiu atveju visas pastate suvartotas šilumos kiekis išdalinamas visiems vartotojams remiantis vienu iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamų arba vartotojai pasiūlytu ir pateiktu Komisijai suderinti savo parengtu šilumos paskirstymo metodu.

Kiekvienas metodas yra skirtas tam tikram pastato šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipui bei įrengtiems šilumos paskirstymui naudojamiems apskaitos prietaisams.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija yra patvirtinusi 10 rekomenduojamų metodų.

Balansinis šilumos paskirstymo metodas Nr.1

Gali būti taikomas, kai pastato įvade įrengti šilumos apskaitos prietaisai, atskirai matuojantys šilumos kiekį, suvartotą šildymui, ir šilumos kiekį, suvartotą šaltam vandeniui pašildyti bei karšto vandens temperatūrai palaikyti.

Šiluma išdalinama pagal butų naudingą plotą, o karštas vanduo pagal butuose įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis arba pagal karšto vandens suvartojimo normas.

Jeigu dalis patalpų atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.), taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 1 kartu su Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5.

Metrologinis šilumos paskirstymo metodas Nr. 2

Gali būti taikomas, kai pastato įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, o kiekviename bute įrengtas kompaktinis šilumos punktas, skirtas šildymui ir karštam vandeniui ruošti, ir kiekvieno buto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja visą buto suvartotą šilumos kiekį.

Visų vartotojų suvartota šiluma pastato bendrojo naudojimo patalpoms šildyti nustatoma iš įvadinio skaitiklio išmatuoto šilumos kiekio atimant butuose suvartotų šilumos kiekių sumą, butams padalinant pagal naudingąjį plotą.

Paskirstymo metodas Nr. 3

Gali būti taikomas naujos statybos namuose, kai pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, o kiekviename bute įrengta kolektorinė šildymo sistema su buto įvade įrengtais šilumos apskaitos prietaisais šildymui bei kiekvieno buto įvade įrengtais karšto vandens kiekio apskaitos prietaisais.

Šilumos kiekis vandens pašildymui nustatomas suvartotą vandens kiekį padauginus iš vandens pašildymo normos ir sumuojant šilumos kiekį karšto vandens cirkuliacijai palaikyti. Likęs šilumos kiekis padalinamas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

Paskirstymo metodas Nr. 4

Gali būti taikomas visuose namuose, kur šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais. Šis metodas taikomas didžiajai daliai centralizuoto šildymo vartotojų, kurių butuose nėra individualios apskaitos.

Pastate suvartotas šilumos kiekis pagal pastato įvade įrengto šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstomas patalpų šildymui ir karštam vandeniui ruošti.

Butuose ir patalpose suvartoto karšto vandens kiekis nustatomas pagal butuose ar laiptinėse įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis arba pagal karšto vandens suvartojimo normas.

Šilumos kiekis vandens pašildymui nustatomas suvartotą vandens kiekį padauginus iš vandens pašildymo normos ir sumuojant šilumos kiekį karšto vandens cirkuliacijai palaikyti.

Likęs šilumos kiekis patalpų šildymui išdalinimas pagal butų naudingą plotą.

Jeigu dalis patalpų atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), metodas Nr. 4 taikomas kartu su Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5.

Šilumos šildymui paskirstymo dalikliais metodas Nr. 6

Gali būti taikomas, kai pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą tik šildymui viso pastato suvartotą šilumos kiekį, o visuose butuose pagal projektą įrengti vieno tipo šilumos dalikliai.

Šiluma šildymui apskaičiuojama proporcingai pagal vartotojui tenkančių daliklių rodmenų dalį.

Šilumos paskirstymo metodas Nr. 7

Gali būti taikomas, kai pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį ir šilumos sąnaudos šalto geriamojo vandens kubiniam metrui pašildyti nustatomas iš šilumos punkto įvade šilumos apskaitos prietaisu išmatuoto šilumos kiekio atėmus šilumos kiekį cirkuliacijai. Jeigu dalis patalpų atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), metodas Nr. 7 taikomas kartu su metodu Nr. 5;

Visus šilumos paskirstymo metodus galite rasti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos žiniatinklyje adresu https://www.regula.lt/Puslapiai/bendra/Teisine-informacija/teis%C4%97s-aktai-pagal-sritis/silumos-sektorius.aspx